Socialiniam darbui pusiaukelės namuose - jau 8-eri

Na, o kaip gi socialiniai darbuotojai vykdo savo profesinę veiklą, kaip jie padeda asmenims siekti resocializacijos ir integruotis į visuomenę galima pristatyti per veiklos metodus, pobūdį ar nuspalvinant jų darbo dieną, perteikiant dienos nuotrauką.

Vienas socialinis darbuotojas pusiaukelės namuose dirba ir teikia pagalbą nuo 10-15 asmenų. Tai suponuoja artimą ir glaudų profesinį ryšį su vienu asmeniu, kai galima jį maksimaliai pažinti ir jo probleminių sričių sprendimui skirti tiek resursų, kiek tik gali prireikti. Organizuojant pagalbą tokiam nedideliam asmenų skaičiui sudaromos galimybės individualiam ir grupės darbui taikant profesinius metodus, todėl socialiniai darbuotojai dažnai pažįsta ne tik asmenį, kuris tęsia laisvės atėmimo bausmę, tačiau palaiko nuolatinį kontaktą su šios asmens socialiniu tinklu (šeima, artimaisiais, darbdaviu ir kt.)

Svarbu dar kartą paminėti, kad socialinis darbuotojas savo veikloje atlieka tam tikrus profesinius vaidmenis. Atlikdami šiuos vaidmenis, socialiniai darbuotojai įgalina asmenis, atliekančius laisvės atėmimo bausmę, įsitraukti į resocializacijos procesą, dalyvauti pusiaukelės namų bendruomenės veiklose bei motyvuoja spręsti kylančius probleminius klausimus integracijos į visuomene aspektais. Vienas iš vaidmenų – tarpininkas, nes neretai tenka kompetencijos ribose bendradarbiauti su valstybės ir savivaldybių institucijomis, visuomeninėmis organizacijomis ar kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis. Vertintojo vaidmuo pasitelkiamas, kai svarbu įvertinti socialinių įgūdžių ugdymo poreikį ar socialinių paslaugų teikimo poreikį. Konsultantu socialinis darbuotojas būna didžiausią savo darbo laiką, kai taiko socialinio darbo veiklos metodus ir konsultuoja juos individualiai, grupėse, dirba ne tik su nuteistuoju, tačiau ir jo šeima, taip pat kai telkia nuteistųjų bendruomenę. Gynėjo vaidmuo prisiimamas tokiais atvejai, kai reikia atstovauti šių asmenų teisėms, nes vis dar pasitaiko atvejų, kai paslaugų gavėjai besikreipiantys pagalbos savarankiškai yra atstumiami. Administratoriaus vaidmuo taip pat yra neatsiejamas nuo socialinių darbuotojų veiklos pusiaukelės namuose, nes dokumentų valdymas kartu keliauja kiekviename žingsnyje (individualių resocializacijos planų rengimas ir korekcijos, taikytų elgesio korekcijos programų rezultatų apibendrinimas ir daug kito popierinio darbo). Šie vaidmenys nėra vieninteliai, tačiau jie visi skirti bausmę atliekančių asmenų resocializacijos proceso optimizavimui ir aktyvinimui tik pasitelkiant skirtingus metodus, parenkant pagal probleminių sričių specifiškumą. Vaidmenys parodo, kad vyrauja kompleksinės, sudėtingos ir įvairiapusiškos problemos. Dėl šios priežasties naudojamas ne vienas vaidmuo ir jų pritaikymas tam tikrose situacijose užtikrina sėkmę bei suteikia galimybę pasiūlyti kuo platesnį spektrą apimančią pagalbą.

Pusiaukelės namai siekia visapusiškai atliepti tęsiančių laisvės atėmimo bausmę asmenų poreikius, suteikti tikslingą socialinę, psichologinę teisinę ir kitą būtinąją pagalbą, kurios rezultatai rodytų, jog asmuo geba savarankiškai siekti tikslų teisėtais ir visuomenės normas atitinkančiais būdais. Perkėlus asmenį tęsti laisvės atėmimo bausmę į pusiaukelės namus, resocializacijos procesas nėra pertraukiamas. Atlikus dokumentacijos korekcijas, resocializaciją yra tęsiama ir taikoma atviresnėmis sąlygomis pagal numatytas vidaus tvarkos taisykles. Socialinis darbuotojas kartu su asmeniu, atliekančiu bausmę, turi peržiūrėti Individualų resocializacijos planą ir nusimatyti, kurias resocializacijos priemones ir programas būtų svarbu tęsti ir kuo planą reikėtų papildyti. Taip pat kartą per savaitę yra sudaroma individuali dienotvarkė, kurioje suplanuojamos savaitės veiklos bei įtraukiamos būtinos resocializacijos priemonės, tokios kaip dalyvavimas elgesio korekcijos programose, darbas, mokslai, pasimatymai su šeima ir kita. Šis aspektas leidžia nuosekliai organizuoti veiklas su bausmę atliekančiu asmeniu visu bausmės atlikimo metu, kas ypač svarbu siekiant užtikrinti tolygų resocializacijos procesą.

Atvykusiam asmeniui į kalėjimo pusiaukelės namus yra numatytas adaptacinis periodas susipažinti su nauja aplinka, darbuotojais, vidaus tvarkos taisyklėmis ir pasirengti intensyviam resocializacijos procesui. Atkreiptinas dėmesys, kad asmenims, tęsiantiems laisvės atėmimo bausmę pusiaukelės namuose laisvu laiku po darbo ir (ar) mokymosi, nesant numatytų kitų bendrų veiklų pusiaukelės namuose ar už jų ribų, kartą per savaitę gali būti suteikta iki dviejų parų trumpalaikė išvyka į namus, esančius Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dėl šios priežasties svarbu, kad asmuo po adaptacinio periodo būtų susipažinęs su jam numatytomis resocializacijos priemonėmis ir įsitrauktų į šį procesą. Išvykų metu asmuo gali stiprinti socialinius ryšius su šeimos nariais, artimaisiais ir kitais asmenimis, būtinais sėkmingai integracijai į visuomenę.

Pusiaukelės namų gyventojų probleminės sritys ir kiti poreikiai sprendžiami pasitelkiant elgesio korekcijos programas, konsultuojant asmenis individualiai ir grupėse, organizuojant edukacines ir prevencines priemones. Plačiai taikomas pozityvus užimtumas bei diegiama mokymosi visą gyvenimą samprata. Svarbu paminėti tai, kad resocializacijos procesas pusiaukelės namuose yra aktyvesnis, nes bausmę tęsiantys asmenys turi teisę išvykti už įstaigos ribų be palydos. Dėl šių priežasčių resocializacijos priemonės priartinamos arčiau visuomenės.

Socialinių darbuotojų veikla orientuota į asmenų, tęsiančių bausmę, sėkmingą integraciją į darbo rinką, kurios metu ugdomi darbiniai įgūdžiai, atsakomybės stiprinimą ir savirealizacijos galimybių ieškojimą. Svarbu akcentuoti, kad pusiaukelės namų gyventojai privalo kasdien dalyvauti užimtumo veiklose, dirbti arba mokytis, dalyvauti bendrose veiklose ir kito pobūdžio numatytose resocializacijos priemonėse.

Resocializacijos procese neatsiejamas socialinių ryšių atkūrimas, palaikymas ir stiprinimas. Asmens izoliacija – tai vienas sunkiausių iššūkių, siekiant išlaikyti ryšius su šeimos nariais. Socialiniai ryšiai vienas svarbiausių apsauginių veiksnių, stiprinantis asmens motyvaciją dalyvauti resocializacijos procese. Tęsiant laisvės atėmimo bausmę pusiaukelės namuose, asmuo neišvengiamai susiduria su socialinių ryšių atkūrimo, palaikymo ir stiprinimo poreikiu. Skatinant nuolatinio kontakto su artimaisiais ir visuomene palaikymą yra numatyta galimybė naudotis internetu bei mobiliojo ryšio telefonu. Šiomis priemonėmis siekiama užtikrinti nuteistųjų bendravimą su šeima, draugais ir kitais jam svarbiais asmenimis, siekiant ne tik nuolatinio kontakto su artimaisiais, tačiau ir stiprios komunikacijos su visa visuomene.

Vienas dažniausiai taikomų socialinio darbo metodų – darbas grupėje, nes apie 70 procentų elgesio korekcijos programų sudaro grupinės veiklos. Pozityvus užimtumas taip pat dažniausiai vyksta pasitelkiant grupę ar bendruomenę, siekiant įtraukti kuo didesnį skaičių asmenų. Kadangi pusiaukelės namų gyventojams yra numatyta galimybė resocializacijos tikslais po darbo ar mokslų išvykti už įstaigos teritorijos ribų, esant tokiai galimybei, didelį dėmesį socialiniai darbuotojai skiria savipagalbos grupėms, į kurias skatina įsitraukti priklausomybių turinčius asmenis. Savipagalbos grupės skirtos tokias pat problemas patiriantiems asmenims, kurie yra pasiruošę vienas kitą palaikyti įveikiant gyvenimo iššūkius, esant reikalui patarti, skatinti vieningumo jausmą, dalintis informacija, kuri galėtų padėti bendrai problemai spręsti.

Visos pusiaukelės namų gyventojams skiriamos resocializacijos priemonės yra vienodai svarbios. Jos viena kitą papildo ir taip suteikia didesnę galimybę kokybiškoms paslaugoms suteikti. Visų šių pagalbos priemonių pagrindinis tikslas – teigiamas rezultatas įgalinimo etape. Pažymėtina, kad bausmių vykdymo sistema sudaro galimybę pradėtą resocializaciją tęsti pusiaukelės namuose leidžiant vis labiau įsilieti į visuomenės gyvenimą.

Norisi atkreipti dėmesį ir į tai, kad ši veiklos praktika, pusiaukelės namų institutas perimtas iš Norvegijos Karalystės, jų manymu yra pagrindinis bausmių vykdymo principas – asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę resocializacija, kuri keičia požiūrį į bausmę. Šios valstybės bausmių filosofija yra paprasta – tradicinė ir griežta įkalinimo įstaigų sistema neveikia. Humaniškas elgesys su bausmę atliekančiais asmenimis suteikia daugiau pridėtinės vertės. Siekiant atviresnės bausmių vykdymo politikos, Norvegija iš viso yra įsteigusi aštuonias pusiaukelės namų tipo įstaigas, kurios įkurtos daugiau ar mažiau centrinėse miestų dalyse, kaip ir sostinėje, Osle, esantys Sandakerveien pusiaukelės namai, įkurti daugiabučio pirmajame aukšte. Šios pusiaukelės namų sąlygos kiek įmanoma priartina pusiaukelės namų gyventojus prie vietos bendruomenių.

Asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, resocializacija pusiaukelės namuose neatsiejama ir nėra įmanoma be kompetentingų darbuotojų. Čia svarų indelį įdeda socialiniai darbuotojai, intensyviai rengdami pusiaukelės namų gyventojus integracijai į visuomenę. Didelę įtaką daro ir išorinių institucijų įsitraukimas, kurios prisideda prie asmens rengimo išeiti iš kalėjimo. Stiprūs socialiniai ryšiai ir jų tvirtumas bei kiti aspektai,  dėl kurių pusiaukelės namų gyventojų bausmės atlikimo sąlygos yra švelnesnės, didele dalimi prisideda prie teigiamų resocializacijos rezultatų. Sėkmingai ir efektyviai resocializacijai pusiaukelės namuose yra būtinas kompleksas sudedamųjų dalių. Visų pirma, svarbus bendras sisteminis darbuotojų ir bausmę atliekančių asmenų požiūris, tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir išorinių organizacijų tiesioginis įsitraukimas į pagalbos asmeniui procesą bei, galiausiai, kokybiškai įgyvendinama socialinių darbuotojų profesinės veikla pasitelkiant socialinio darbo metodus t. y. elgesio korekcijos programų taikymas ir kitų socialinių paslaugų tęstinumo užtikrinimas, tęsiant laisvės atėmimo bausmę pusiaukelės namuose.